Kažkur Slovėnijos paribyje su Kroatija, ant kalvos viršūnės (~400 metrų aukštyje) yra vieta, kuri oficialiai vadinasi Abitanti. Štai va ten mane ištiko stalkeriška būsena. Tame kaime kadaise virė gyvenimas – žmonės bruzdėjo savo kasdienybėje iš akmenų suręstuose namuose. Paskui žmonės paliko šią gyvenvietę ir akmeniniuose pastatuose pradėjo karaliauti Laikas... Ir tuomet gyvenvietės pavadinimas Abitanti pradėjo skambėti kiek absurdiškai. Pavadinimas tai itališkas, reiškiantis „žmones“ na gal dar „gyventojus“ (neišmanau šios kalbos). Ir kuomet pastatai ištuštėjo nuo žmonių kasdienos, čia įsikurdino Laikas – pustė iš pamatų ir sienų akmenis, vijo vijokliais langus, ardė duris, laiptus, lubas, kibosi vijokliškais pirštais į namų sienas.
Vaikščiojau po gatveles, landžiojau po apleistus, Laiko nužymėtus namus. Ieškojau Stalkerio, nes tik tokiose Zonose įmanoma jį sutikti. Ak, Stalkeri parodyk man tą stebuklingai pavojingą kambarį, kur pildosi karščiausi žmonių troškimai.
Radau jį, tik nedrįsau įžengti. Tikrai, pažvelgiau vidun pro akmeninį langą, o ten auga medžiai, šakos glosto akmenines, aptrupėjusias saulės išdegintas sienas... lyg kitas pasaulis ten egzistuotų. Neišdrįsau įžengti, nes būk atsargi su norais – jie pildosi. Bet manasis troškimas, kaip tie Abitanti vijokliai, jau apsivijo mano būvastį. Jau kabinasi laibais mediniais pirštukais. Dar truputėli lietaus ir sužaliuos lapai.
Lietus labai svarbu. Ypač šioje Zonoje, nes lietaus (anei sniego) Abitanti nebūta jau nuo rugpjūčio...
Atsisėdu ant suoliuko, prisimerkiu ir žiūriu, kokia spalva nusispalvins ši vieta. Ir visur tampa geltona geltona. Ta beprotybės spalva – saulės išdeginti geltoni akmenai tarp geltonuojančių pienių. Štai, šmėsteli tuomet mintis, balandžio pradžioje galiu regėti žydinčias pienes – mėgstamiausias mano pavasario laikotarpis, šitaip neįtikėtinai anksti ištikęs mane. Mėgaujuos vėju, kuris čia šiltas ir saule geltonąja ir noriu, kad šią žemę atgaivintų lietus. Kad būtų lengviau čia sugrįžusiems aštuoniems (8 – begalybė) žmonėms. Po truputį jie dėlioja vėl akmenį ant akmens ir taip įsikurdinę šitam pariby veikiausiai pildo vieną iš karščiausių savo gyvenimo troškimų.
Na ir žinoma, nebūtų tai stalkeriška vieta, jei nebūtų šuns... Pribėga prie manęs baskerviliškai didelis šuo. Pilkas pilkas ir tviska tas pilkumas saulėje. Apuosto, nusiprunkščia iš mano kvailo išgąsčio ir nulekia ton pusėn, kur pasigirsta žmogaus balsas, šaukiantis „panda panda“. Taip, tai šio baskervilio vardas.
Ir kuomet ateina laikas palikt šią gyvenvietę pajuntu į mane įsmeigtas dvi poras akių. Taip catlandas čia irgi rado savo vietą. Palieku dūkti tas dvi tviskančias saulėje kates, pilkąją Pandą, vijoklius, akmenis, akmeninius namus, Laiką, ir aštuonis gyventojus. Zona buvo saulėta ir Stalkeris veikiausiai dabar pėdina per kalvas ant pečių pasisodinęs savo dukraitę, o saulėje tviska jo žilai pilkšvų plaukų kuokštas.
