Šį rytą, begeriant kavą tyrinėjau žvilgsniu savo kambarį, kaip staiga mano snūdą perskrodė mintis, kad prieš mane mano pačios paveikslas. Žiūriu aš į tuos daiktus, gyvenančius mano kambary – vieni mano pačios sukurti, kiti dovanoti, dar kiti – siųsti paštu atviručių pavidalu. Ir kiekvienas iš jų man primena konkretų asmenį. Bet dar smalsiau pasidarė, kai ėmiau tyrinėt, kaip mano draugai mato mane. Pradėjau viską dėlioti į vieną mozaiką – visas nuotraukas, atvirutes, daiktelius, muziką, garsus, kuriuos čia užgyvenau. Ir gavau savo pačios portretą. Tiksliau šios gyvenimo atkarpėlės dratelės mozaiką.
Berods netgi apėmė nostalgiška jausena, nes daugelį asmenų netrukus paliksiu, o kitų labai pasiilgau. Bet pakeleiviai esam, prasilenkiam vienas kito kelyje su tam tikra misija, tam tikros žinios perdavimu ir vėl keliaujam savais keliais.
Taigi šį rytą lipdžiau mozaiką savo pačios portreto. Gavau štai tokį Ramunės vaizdinį, kuris vaizduojasi kitiems įvairiausiom formom.
miau, mieloji :*
AtsakytiPanaikinti