2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Abitanti, arba kaip aš ieškojau Stalkerio


Kažkur Slovėnijos paribyje su Kroatija, ant kalvos viršūnės (~400 metrų aukštyje) yra vieta, kuri oficialiai vadinasi Abitanti. Štai va ten mane ištiko stalkeriška būsena. Tame kaime kadaise virė gyvenimas – žmonės bruzdėjo savo kasdienybėje iš akmenų suręstuose namuose. Paskui žmonės paliko šią gyvenvietę ir akmeniniuose pastatuose pradėjo karaliauti Laikas... Ir tuomet gyvenvietės pavadinimas Abitanti pradėjo skambėti kiek absurdiškai. Pavadinimas tai itališkas, reiškiantis „žmones“ na gal dar „gyventojus“ (neišmanau šios kalbos). Ir kuomet pastatai ištuštėjo nuo žmonių kasdienos, čia įsikurdino Laikas – pustė iš pamatų ir sienų akmenis, vijo vijokliais langus, ardė duris, laiptus, lubas, kibosi vijokliškais pirštais į namų sienas.
Vaikščiojau po gatveles, landžiojau po apleistus, Laiko nužymėtus namus. Ieškojau Stalkerio, nes tik tokiose Zonose įmanoma jį sutikti. Ak, Stalkeri parodyk man tą stebuklingai pavojingą kambarį, kur pildosi karščiausi žmonių troškimai.
Radau jį, tik nedrįsau įžengti. Tikrai, pažvelgiau vidun pro akmeninį langą, o ten auga medžiai, šakos glosto akmenines, aptrupėjusias saulės išdegintas sienas... lyg kitas pasaulis ten egzistuotų. Neišdrįsau įžengti, nes būk atsargi su norais – jie pildosi. Bet manasis troškimas, kaip tie Abitanti vijokliai, jau apsivijo mano būvastį. Jau kabinasi laibais mediniais pirštukais. Dar truputėli lietaus ir sužaliuos lapai.
Lietus labai svarbu. Ypač šioje Zonoje, nes lietaus (anei sniego) Abitanti nebūta jau nuo rugpjūčio...
Atsisėdu ant suoliuko, prisimerkiu ir žiūriu, kokia spalva nusispalvins ši vieta. Ir visur tampa geltona geltona. Ta beprotybės spalva – saulės išdeginti geltoni akmenai tarp geltonuojančių pienių. Štai, šmėsteli tuomet mintis, balandžio pradžioje galiu regėti žydinčias pienes – mėgstamiausias mano pavasario laikotarpis, šitaip neįtikėtinai anksti ištikęs mane. Mėgaujuos vėju, kuris čia šiltas ir saule geltonąja ir noriu, kad šią žemę atgaivintų lietus. Kad būtų lengviau čia sugrįžusiems aštuoniems (8 – begalybė) žmonėms. Po truputį jie dėlioja vėl akmenį ant akmens ir taip įsikurdinę šitam pariby veikiausiai pildo vieną iš karščiausių savo gyvenimo troškimų.
Na ir žinoma, nebūtų tai stalkeriška vieta, jei nebūtų šuns... Pribėga prie manęs baskerviliškai didelis šuo. Pilkas pilkas ir tviska tas pilkumas saulėje. Apuosto, nusiprunkščia iš mano kvailo išgąsčio ir nulekia ton pusėn, kur pasigirsta žmogaus balsas, šaukiantis „panda panda“. Taip, tai šio baskervilio vardas.
Ir kuomet ateina laikas palikt šią gyvenvietę pajuntu į mane įsmeigtas dvi poras akių. Taip catlandas čia irgi rado savo vietą. Palieku dūkti tas dvi tviskančias saulėje kates, pilkąją Pandą, vijoklius, akmenis, akmeninius namus, Laiką, ir aštuonis gyventojus. Zona buvo saulėta ir Stalkeris veikiausiai dabar pėdina per kalvas ant pečių pasisodinęs savo dukraitę, o saulėje tviska jo žilai pilkšvų plaukų kuokštas.










2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Dratelės Mozaika

Šį rytą, begeriant kavą tyrinėjau žvilgsniu savo kambarį, kaip staiga mano snūdą perskrodė mintis, kad prieš mane mano pačios paveikslas. Žiūriu aš į tuos daiktus, gyvenančius mano kambary – vieni mano pačios sukurti, kiti dovanoti, dar kiti – siųsti paštu atviručių pavidalu. Ir kiekvienas iš jų man primena konkretų asmenį. Bet dar smalsiau pasidarė, kai ėmiau tyrinėt, kaip mano draugai mato mane. Pradėjau viską dėlioti į vieną mozaiką – visas nuotraukas, atvirutes, daiktelius, muziką, garsus, kuriuos čia užgyvenau. Ir gavau savo pačios portretą. Tiksliau šios gyvenimo atkarpėlės dratelės mozaiką.

Berods netgi apėmė nostalgiška jausena, nes daugelį asmenų netrukus paliksiu, o kitų labai pasiilgau. Bet pakeleiviai esam, prasilenkiam vienas kito kelyje su tam tikra misija, tam tikros žinios perdavimu ir vėl keliaujam savais keliais.

Taigi šį rytą lipdžiau mozaiką savo pačios portreto. Gavau štai tokį Ramunės vaizdinį, kuris vaizduojasi kitiems įvairiausiom formom.






























O kukutis miega...

Trentemoller - Miss You

video

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Brestanica arba kaip mane ištiko Tokarczuk

Prieš daugiau nei mėnesį, sausio 8 dieną mane ištiko Tokarcuk pasaulis. Iki jo – vos 3 min. kelio traukiniu. Ir vadinasi jis oficialiai – Brestanica. Buvo neapsakomai gera atsidurti čia po tobulai išblizgintų ir išpuoselėtų Slovėnijos miestelių ir kaimelių. Brestanicoj galėjau visa savo esatimi jausti Laiko žiemišką, tingų, gal kiek net stingdantį alsavimą. Ir tas Laikas čia gyvena senokai. Bespalvė žiema ir snaudžiantys namai apraizgyti, suraizgyti vijoklių bei kita sustingusia augmenija. Kai kurie sako, jog čia niūru gyventi. Nes miestelis apsuptas kalvų, tad saulės spinduliai sunkiai aplaižo namų langus.

Man vaikštinėjant po šį Tokarczuk pasaulį bematant į plaukus bei šnerves įsiraizgė dūmų kvapas. Rodos lyg būčiau keliavus po savo sapną. Virpėjo kojos, lojo šunys, iš padilbų, namų kampuose kiūtodamos į mane spoksojo katės. Ėjau po tą pasaulį nuščiuvus.

Kiekvienas namas, kiekvienas kiemas – atskira „tokarčiška“ istorija. O štai viename kieme radau sukabintus įvairiausios paskirties rakandus. Mane persmelkė jausmas, jog būtinai dabar pro kažkurį langą rūškanu veidu žvilgters moteriškė. Nužvelgs mane rūsčiu, susiraukšlėjusiu žvilgsniu. O aš jai – „dober dan“ ir paikiškai šypsodama šmurkštelsiu toliau stebėtis šiuo Dienos Namų, Nakties Namų Pasauliu.

Nyksmo jausmas žiemoja tame miestelyje. Pavasarį langai atgis, vijokliai nusižiovaus, pažaliuos, įsipins į savo plaukus kelis paukščius giesmininkus ir bus jauku čia pasislėpti. Nors valandai užmigti ir sapnuoti atvirom akim.


















2012 m. kovo 4 d., sekmadienis

Kovo 3 kolekcijos



Kolekcionuoju trečiąsias pavasario dienas. Sėkmingas laimikis, jei pavyksta pagauti nors kiek saulės. Ir tuomet tampa nebesvarbu, kad aplink vis dar pūpso įsisenėjusio, druskos ir švininių dulkių pripampusio sniego. Svarbu, kad nors lašas saulės prasiskverbtų pro rūką. Pro tą snaudžiančio gyvio papilvę, pakibusio virš Miesto.

Bet kaip viskas vyko vakar. Visų pirmą iš lovos išvertė paukščiai – dėl kažko labai triukšmingai ginčijosi po mano langais. Tada darbų ėmėsi saulė. Saulė?!!! Taip! Puiki dienos pradžia. Sėdau ant dviračio ir išlėkiau į laukus, pravedint nuo snūdo galvą. Sunku ir nusakyt kas ten mano dūšioj dėjosi. Kai jau iš principo pavasariai man neša nerimo maišus, o čia iš kažkur lengvumo jausmas. Šviežumo kvapas pinasi į jau gerokai ataugusius plaukus. Pavasaris kovo pradžioje, niekada dar to neteko išgyventi. Tai veikiausiai dėl to ir mėgaujuosi kiekviena akimirka. Sėdėjimas katiniškai prisimerkus saulėkaitoj (tikrai taip) gurkšnojant kavą. Juodą juodą kavą.

Tada po dešimties metų pertraukos (berods, nes atmintis vis dažniau paklaidina) cepelinų virimas. Ach, kiek darbo ir atsidavimo. Senobiniu būdu tarkuojant bulvikes (sukaistu, neblogas sportas, šian rankas net sopa) apmąstau tą savo gyvenimėlį. Kada tai padaryt jei ne kovo 3. Labai daug ko neprimąsčiau, tik laukiu namų, arba pasiilgau namų, ta benamystės jausena kuris laikas slogina, o gal veikiau atvirkščiai išlaisvina neleisdama prisirišt, tapt priklausomai nuo vietos, daiktų ir žmonių, su kuriais gyvenu, kurie gyvena su manim. Na gerai, su žmonėm kiek sudėtingiau. Žmogus ne daiktas, neišmesi ir ne vieta, kad atsukus nugarą galėtum lengva ranka palikt.

Taigi dviejų valandų gyvenimo refleksija tarkuojant bulves. Rezultate - skanūs pietūs slovėnų draugų kompanijoj. Bendro pakilumo vedami nusprendžiam šventinį pyragą suvalgyt ant greta esančios kalvos (taip taip nedidelės kalvelės, tik kokie 400 m), kur atsiveria gražus vaizdas į manąjį miestelį. Žinoma, slovėnams vis dar ekstremaliai šaltas pavasaris (na kažkur plius dešimt tuo metu), todėl ilgai neužtrunkam. Aš pabėgioju su fotoaparatu fiksuodama savo archyvui abrozdėlius. Išgeriam šampano į mano ir kitų sveikatą ir vakarėjant leidžiamės namo. Važiuojam ir galvoju, jau antrus metus kovo trečią susikolekcionuoju kažkur aukštai. Praeitais metais savojo miesto Paukščių Take palydint saulę ir štai šį kartą... vėlgi lydint nuostabaus gražumo ir raudonumo vakarėjančią saulę iš lėto besileidžiančią į blausas (anei tai rūkas, tik kažkoks horizonto užsiblausimas). Panašumų yra. Bet iš tikrųjų viskas taip neįtikėtinai pakitę. Net savęs nuotraukoj negalėjau atpažint. Vėliau klausiaus savo balso ir jo negalėjau atpažint. Žiūrėjau į save iš šono ir negalėjau suprast kuriuo momentu taip viskas pasikeitė. Kas pasuko kaleidoskopą? Kas sumaišė tas spalvotas stiklo šukeles? Bet visgi jaučiuos laiminga į savo kolekciją patalpinus dar vieną gražią pavasario dieną. Su gražiom mintim ir gražiais žmonėmis. Ir dar dovanų gavau: „God Is An Astronaut“ beigi „Dance Macabre“, argi ne simboliška. Ar tik man čia taip?