2011 m. liepos 20 d., trečiadienis

Gera atvažiuoti į šalį, apie kurią beveik nieko nežinai. Tuomet mintys nutyla ir tampa bevertės. Viską reikia pradėti iš naujo. Šalyje, apie kurią beveik nieko nežinai, atmintis praranda prasmę. Gali tik lyginti spalvas, kvapus ar kokius neaiškius prisiminimus. Gyveni šiek tiek tarsi vaikas, šiek tiek tarsi gyvūnas. Daiktai ir įvykiai kažką primena, bet jie nereiškia daugiau, negu iš tiesų reiškia. Jie prasideda tik tuomet, kai juos pastebime, ir tuojau pat išnyksta, nustelbti kitų. (Andrzej Stasiuk „Pakeliui į Babadagą").

Po šiais A. Stasiuk‘o žodžiais belieka tik pasirašyti. Į šalį apie kurią beveik nieko nežinojau, atvykau prieš tris mėnesius. Dabar kai pagalvoju, tai tie trys mėnesiai, nepaisant to, kad praūžė su neįtikėtinu greičiu, buvo kupini ieškojimo – karštligiškas noras greičiau išmokti kalbą, puolimas žiūrėti tiek senus, tiek naujus slovėnų filmus. Eiti visur, kur tave kviečia, dalyvauti visur, kur tik pavyksta. Skaityti slovėnų autorių parašytas knygas ir t.t. ir pan.

Prisiminus pirmąsias dienas, akyse taip ir iškyla tas karštligiškas, nuolatinis palyginimų ieškojimas, nes čia atmintis tikrai išsikreipia. Atmintis, kurią čia atsivežiau, kartais netikėtai pradeda krėsti triukus.

Šiandien, praėjus lygiai trim mėnesiams po mano atvykimo (ak, tas mano niekur nedingstantis įprotis viską archyvuoti) pagaliau išsiruošiau į Krško, miestelio, kuriame gyvenu, kapines. Miestelis nedidelis, tad iki kapinių vos penkios minutės. Bet gyvenime dažniausiai taip ir būna, jog arčiausiai esančius dalykus aplankome vėliausiai, arba iš vis neaplankome, manydami, kad bus to laiko. Tuo labiau, jog kažkur teko skaityti ar girdėti, jei nori išties sužinoti kuo ir kaip gyvena kokios nors šalies žmonės – būtinai aplankyk kapines.

Bevakštant po nedideles kapinaites mintyse vis išlįsdavo A. Stasiuk'o įspūdis apie šią šalį: „kraštas atrodė visiškai užbaigtas, kruopščiai nukaltas ir tobulai nupoliruotas. Kraštovaizdyje neaptikau jokių įtrūkių, į kuriuos galėtų įsismelkti vaizduotė. <...> Viskas buvo šiek tiek padėvėta ir drauge padoriai nauja. Kiek akys užmato – jokių nuosmukio, augimo ar noro pasipuikuoti pėdsakų. Solidūs pilki mūrinukai, dvišlaičiai stogai, apmirę sodai ir vynuogynai, kuo tvarkingiausiai parengti žiemoti. <...> Šitas kraštas mėgdžiojo kažkokios tobulos šalies vaizdinį. Toks kraštovaizdžio aprašymas puikiausiai tiktų ir kapinėms. Viskas čia buvo tobula – kapeliai taisyklingai išrikiuoti palei takelius. Takeliai iškloti plytelėmis ar grįsti baltais akmenimis. Antkapiai – beveik visi identiško aukščio ir dydžio. Ir visai nesvarbu ar tai 70-ties metų senumo, ar pastatytas prieš kelerius metus. Jokio požymio, kuris bylotų apie laiko ar stiliaus kaitą. Preišingai nei galima pamatyti mūsuose. O ir kapai visi aliai vieno sutvarkyti, o jei ant kurio ir stirkso nudžiūvę krūmokšniai, o ne tobulai pasodintos gėlės, jie vis tiek kažkaip keistai byloja apie ne užmirštumą ir aplaidumą, o veikiau apie visa ką nudūlinantį laiką.

Dar vienas ryškus dalykas, kuris krito į akis lankantis kapuose (beje lankytis teko ne tik Krško kapinėse, bet ir visai netoliese esančiose Sevnica'os miestelio kapinaitėse) – tai angeliukai. Vos ne kas ant antro kapo – po angeliuką. Ir jų čia visokių visokiausių – rymančių, miegančių, besišypsančių, skaitančių ar svajojančių. Ir jei praktiškai kiekvieno slovėno namų sodelyje išvysi kvailai besišypsanti nykštuką, tai kapuose juos pakeičia angeliukų gausa.

Ir kapai čia, be to, kad tobulai sutvarkyti, yra lankomi kiekvieną dieną. Niekad gyvenime dar neteko tokiose mažose kapinaitėse sutikti tiek daug gyvųjų. Ir čia žvakutės gausiai deginamos ne tik lapkričio pirmąją, čia jos žybsi kiekvieną vakarą. Ir tų žvakių – kokių tik nori: įvairiausių formų, spalvų, įprastų ar net elektrinių. Tad jei mūsų kapuose ryškiaspalvėm spalvom klykia plastmasinės gėlės, tai čia visur tobulai tvarkingai išrikiuotos plastmasiniuose indeliuose žvakės, vakarui artėjant ramiai žybsinčios kalnų papėdėse.

Na ir pabaigai dar kartą A. Stasiuk‘as: „Jis ir nujautė, ir žinojo: čia yra tikroji melancholiškų, pašaipių demonų tėvynė, <...> Čia, Alpių slėniuose, ir kiek toliau, Panonijos lygumose. Jų pilna vėjyje ir ore, ir nuo jų nepasislėpsi. Jie lindi ežeruose ir tarp kalvų, medžių kamienuose ir pelkėse, uolėtuose kalnuose, kaimo smuklėse ir sekmadieniais ištuštėjusiose miestų gatvėse, vaikuose, vyruose ir seniuose. <...> čia visi prisisunkę mirties. Čia mirtis atrodo tarytum gražus peizažas. Kartais ji vėsi, rudeniška, kartais šilta, pavasariška. Rudenį gotikinė, pavasarį barokinė. Lyg bažnyčios, pabirusios po visą šalį taip pat tankiai, kaip ir kapai. Čionai žmonėms patinka kapai, išpuošti gėlėmis, žvakėmis ir angelais...