Kolekcionuoju trečiąsias pavasario dienas. Sėkmingas laimikis, jei pavyksta pagauti nors kiek saulės. Ir tuomet tampa nebesvarbu, kad aplink vis dar pūpso įsisenėjusio, druskos ir švininių dulkių pripampusio sniego. Svarbu, kad nors lašas saulės prasiskverbtų pro rūką. Pro tą snaudžiančio gyvio papilvę, pakibusio virš Miesto.
Bet kaip viskas vyko vakar. Visų pirmą iš lovos išvertė paukščiai – dėl kažko labai triukšmingai ginčijosi po mano langais. Tada darbų ėmėsi saulė. Saulė?!!! Taip! Puiki dienos pradžia. Sėdau ant dviračio ir išlėkiau į laukus, pravedint nuo snūdo galvą. Sunku ir nusakyt kas ten mano dūšioj dėjosi. Kai jau iš principo pavasariai man neša nerimo maišus, o čia iš kažkur lengvumo jausmas. Šviežumo kvapas pinasi į jau gerokai ataugusius plaukus. Pavasaris kovo pradžioje, niekada dar to neteko išgyventi. Tai veikiausiai dėl to ir mėgaujuosi kiekviena akimirka. Sėdėjimas katiniškai prisimerkus saulėkaitoj (tikrai taip) gurkšnojant kavą. Juodą juodą kavą.
Tada po dešimties metų pertraukos (berods, nes atmintis vis dažniau paklaidina) cepelinų virimas. Ach, kiek darbo ir atsidavimo. Senobiniu būdu tarkuojant bulvikes (sukaistu, neblogas sportas, šian rankas net sopa) apmąstau tą savo gyvenimėlį. Kada tai padaryt jei ne kovo 3. Labai daug ko neprimąsčiau, tik laukiu namų, arba pasiilgau namų, ta benamystės jausena kuris laikas slogina, o gal veikiau atvirkščiai išlaisvina neleisdama prisirišt, tapt priklausomai nuo vietos, daiktų ir žmonių, su kuriais gyvenu, kurie gyvena su manim. Na gerai, su žmonėm kiek sudėtingiau. Žmogus ne daiktas, neišmesi ir ne vieta, kad atsukus nugarą galėtum lengva ranka palikt.
Taigi dviejų valandų gyvenimo refleksija tarkuojant bulves. Rezultate - skanūs pietūs slovėnų draugų kompanijoj. Bendro pakilumo vedami nusprendžiam šventinį pyragą suvalgyt ant greta esančios kalvos (taip taip nedidelės kalvelės, tik kokie 400 m), kur atsiveria gražus vaizdas į manąjį miestelį. Žinoma, slovėnams vis dar ekstremaliai šaltas pavasaris (na kažkur plius dešimt tuo metu), todėl ilgai neužtrunkam. Aš pabėgioju su fotoaparatu fiksuodama savo archyvui abrozdėlius. Išgeriam šampano į mano ir kitų sveikatą ir vakarėjant leidžiamės namo. Važiuojam ir galvoju, jau antrus metus kovo trečią susikolekcionuoju kažkur aukštai. Praeitais metais savojo miesto Paukščių Take palydint saulę ir štai šį kartą... vėlgi lydint nuostabaus gražumo ir raudonumo vakarėjančią saulę iš lėto besileidžiančią į blausas (anei tai rūkas, tik kažkoks horizonto užsiblausimas). Panašumų yra. Bet iš tikrųjų viskas taip neįtikėtinai pakitę. Net savęs nuotraukoj negalėjau atpažint. Vėliau klausiaus savo balso ir jo negalėjau atpažint. Žiūrėjau į save iš šono ir negalėjau suprast kuriuo momentu taip viskas pasikeitė. Kas pasuko kaleidoskopą? Kas sumaišė tas spalvotas stiklo šukeles? Bet visgi jaučiuos laiminga į savo kolekciją patalpinus dar vieną gražią pavasario dieną. Su gražiom mintim ir gražiais žmonėmis. Ir dar dovanų gavau: „God Is An Astronaut“ beigi „Dance Macabre“, argi ne simboliška. Ar tik man čia taip?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą