Prieš daugiau nei mėnesį, sausio 8 dieną mane ištiko Tokarcuk pasaulis. Iki jo – vos 3 min. kelio traukiniu. Ir vadinasi jis oficialiai – Brestanica. Buvo neapsakomai gera atsidurti čia po tobulai išblizgintų ir išpuoselėtų Slovėnijos miestelių ir kaimelių. Brestanicoj galėjau visa savo esatimi jausti Laiko žiemišką, tingų, gal kiek net stingdantį alsavimą. Ir tas Laikas čia gyvena senokai. Bespalvė žiema ir snaudžiantys namai apraizgyti, suraizgyti vijoklių bei kita sustingusia augmenija. Kai kurie sako, jog čia niūru gyventi. Nes miestelis apsuptas kalvų, tad saulės spinduliai sunkiai aplaižo namų langus.
Man vaikštinėjant po šį Tokarczuk pasaulį bematant į plaukus bei šnerves įsiraizgė dūmų kvapas. Rodos lyg būčiau keliavus po savo sapną. Virpėjo kojos, lojo šunys, iš padilbų, namų kampuose kiūtodamos į mane spoksojo katės. Ėjau po tą pasaulį nuščiuvus.
Kiekvienas namas, kiekvienas kiemas – atskira „tokarčiška“ istorija. O štai viename kieme radau sukabintus įvairiausios paskirties rakandus. Mane persmelkė jausmas, jog būtinai dabar pro kažkurį langą rūškanu veidu žvilgters moteriškė. Nužvelgs mane rūsčiu, susiraukšlėjusiu žvilgsniu. O aš jai – „dober dan“ ir paikiškai šypsodama šmurkštelsiu toliau stebėtis šiuo Dienos Namų, Nakties Namų Pasauliu.
Nyksmo jausmas žiemoja tame miestelyje. Pavasarį langai atgis, vijokliai nusižiovaus, pažaliuos, įsipins į savo plaukus kelis paukščius giesmininkus ir bus jauku čia pasislėpti. Nors valandai užmigti ir sapnuoti atvirom akim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą