2011 m. spalio 4 d., antradienis

Ruduo

Ruduo Slovėnijoje. O viskas primena it būtų rugpjūčio pabaiga. Toks ruduo man patinka, o tiksliau du dalykai, kuriuos jis čia atnešė – tai saulėtos ir netgi karštokos dienos, bei kontrastingai vėsūs vakarai bei rytai.

Dieną, besikaitinant saulėje, visai nesunku pamiršti, jog jau spalis, kai aplink zuja tuntas krykštaujančių, ką tik išsimaudžiusių upėje vaikų, su ledų porcija rankose. O mano kūne visiškas ištižimas. Šalimais guli R. Buroko poezija ir K. Johannisson „Melancholija“, manoji rudens amunicija, bet rankos nekyla atsiversti nei vienos iš jų. Mintys snūduriuoja katiniškom akim žvelgdamos į kaitrią dienos saulę.

Galbūt taip dar niekad intensyviai nesekiau rudens, nestebėjau jo atėjimo, nenagrinėjau jo ženklų, nečiupinėjau jo rūkuose paskendusių plaukų. Galbūt dėl to viskas man atrodo it pirmą kartą gyvenime, kuomet norisi tarti, jog niekada dar neteko matyti tokio... keisto rudens. Išslinkus pasivaikščioti nosį kutena jau kai kur nukritusių lapų kvapas, o akis tą pačią akimirką pagauna kažkodėl būtent dabar pražydusį antrą kart kaštoną. Tikrai, akis neapsigauna – apsipylusios kaštonų šakos žiedais ir vešliais žaliais lapais. Prinokusių kaštonų bumbsėjimas, kuris visuomet asocijuojasi su studijų pradžiomis, bei žydintys kaštonai, kurie visuomet primena tuos nerimastingus pavasarius, kai norisi gultis po kaštonų pavėsiu ir mėgautis šiluma, bet krutinę užgulęs nerimas dėl sesijos. Tad kaip tuomet susiderinti vidujėj dabar, kai tuo pačiu metu ir bumbsi ir žydi tie kaštonai.

Ruduo dar čia ateina vynuogynais. Uogos nurinktos, likę vieni lapai žaidžia spalvomis saulės atokaitoj. Ir einant kur pro vynuogynus į nosį tuoj įsisuks rūgimo kvapai. Tai vynuogių likučiai, atidavę syvus vyno gamybai. Dar ruduo čia veržiasi voratinkliais. Pilna jų. Kur tik beeisi, tuoj būsi apmuturiuotas plonytėm gijom. Vienas kitas voratinklio gyventojas įsėlina ir į kambarį atnešdamas nostalgiškai laukiamos rudeniškos tylos. Gražiai sugyvenam, neveju jų. Leidau įsikurti jiems lango kampučiuos.

Vakarai. O vakarais mintimis grįžtu namo. Tiksliau pasiimu dviratį prieš pat saulės laidą ir lekiu į laukus. Besileidžiančios saulės spinduliuose viskas apsitraukia nepaprasto ramumo ir šiltumo spalvomis. Pakeliui styrantys pageltę, dar nenupjauti kukurūzų laukai neatrodo tokie grėsmingi. Patinka pralėkti pro juos, stebėti kaip jų geltonume atsispindi vakaro saulės oranžas, o dar labiau patinka žvilgčioti į kukurūzuose atsispindintį mano mirguliuojantį šešėlį.

Ir visur aplink gražios dienos graži pabaiga – darbus nubaigę slovėnai dar prieš poilsio miegą nubėga keletą kilometrų, iš lėto riedėdami riedučiais aptaria būtiniausias gyvenimo naujienas, išleidžia „pamedžioti“ šunis laukinių paukščių, ar kukurūzuose besislepiančių kačių, traktoriukais urgzdami susirenka per dieną nušienautą žolę. Ir visas šis judėjimas kelia ramybės pojūtį – viskas yra taip kaip turi būti. Tolumoje violetiniais ir mėlynais atspalviais vakarėja kalnai. Saulė jau tuoj tuoj nusileis už jų ir greit stos tamsa. Akimirka čia tarp šviesos ir tamsos – labai trumpa. O man patinka, kad taip greit sutemsta. Nes ta pilkuma, ta vilko valanda (žinau, kad ji būna ir paryčiais) kaip rūdis įsiėda man į dušią ir visuomet sukelia nepaaiškinamą slogų nerimą.

Paskutiniai saulės spindulių potėpiai. Privažiuoju saulėgrąžų lauką. Dar vienas šio rudens netikėtumas. O jos droviai nusukusios galvas, kiek palenkusios it ką stebėtų bėgant pro jų stiebus. Dar akimirka ir jos skendės tamsoje. O aš stėrau prie dviračio mintydama apie namus. Ir klausaus tos rudeniškos tylos, prie kurios netrukus prisijungia kažkur tolumoje stūgstančios bažnytėlės varpai.












Komentarų nėra:

Rašyti komentarą